Pateikiame pirmąją dalį popiežiaus Benedikto XVI interviu, kuriame jis atsako į kun. Jacques’o Servais SJ klausimus, iškeltus vieno koliokviumo aplinkoje 2015 m. spalį. Vokiečių kalba Benedikto XVI suformuluotus atsakymus konferencijoje perskaitė Popiežiškųjų namų prefektas, kurijos kardinolas Georgas Gänsweinas. Interviu su popiežiumi buvo paskelbtas dienraščio „Avvenire“ 2016 m. kovo 16 d. numeryje. Vertimu į lietuvių kalbą pasirūpino Bažnyčios žinios“ (Gediminas Žukas).
Jūsų Šventenybe, klausimas, keliamas šių metų studijų dienose, remiamose Švč. Jėzaus Vardo rektorato, yra dėl nuteisinimo tikėjimu. Paskutiniame savo rinktinių raštų tome tvirtai pabrėžiate: „Krikščioniškasis tikėjimas yra ne idėja, o gyvenimas.“ Komentuodamas garsiąją Pauliaus ištarą Rom 3, 28, šiuo atžvilgiu užsiminėte apie dvejopą transcendenciją: „Tikėjimas yra dovana per bendruomenę, kuri pati yra dovanota“ (gs, iv, 512). Ar galėtumėte paaiškinti, ką tai sakydamas turėjote galvoje atsižvelgiant į tai, kad minėtų studijų dienų tikslas yra padaryti pastoracinę teologiją aiškesnę ir pagyvinti dvasinę tikinčiųjų patirtį?
Galvoje turimas klausimas, kas yra tikėjimas ir kaip įtikima. Tikėjimas, viena vertus, yra itin asmeniškas sąlytis su Dievu. Tas sąlytis sujudina mano giliausius klodus ir pastato mane tiesiai priešais Dievą taip, kad galiu į jį kreiptis, jį mylėti, su juo susivienyti. Tačiau šis itin asmeniškas sąlytis sykiu neatskiriamai susijęs su bendruomene: nuo tikėjimo esmės neatsiejama tai, kad jis mane įveda į Dievo vaikų „Mes“, į keliaujančią brolių ir seserų bendruomenę.
Susitikimas su Dievu visada sykiu reiškia, kad aš pats esu atveriamas, išplėšiamas iš savojo užsisklendimo ir įimamas į gyvą Bažnyčios bendruomenę. Pastaroji man ir perteikia susitikimą su Dievu, kuris tada visiškai asmeniškai paliečia mano širdį. Paulius moko, kad tikėjimas kyla iš klausymosi (fides ex audito). Klausymasis savo ruožtu visada suponuoja partnerį.
Tikėjimas nėra apmąstymo, taip pat nugrimzdimo į savosios būties gelmes vaisius, nors abu dalykai gali prie jo prisidėti. Tačiau abiejų nepakanka be klausymosi, per kurį Dievas artinasi prie manęs iš išorės, iš jo sukurtos istorijos. Kad galėčiau įtikėti, man pirmiausia reikia Dievą sutikusių ir mane jam atversiančių liudytojų.
Ten, kur savo straipsnyje apie krikštą miniu dvejopą bendruomenės transcendenciją, aikštėn dar kartą iškyla svarbus elementas: tikėjimo bendruomenė savęs nesukuria. Ji nėra sambūris žmonių, kurie turi bendrą idėją ir nusprendė dėl jos išvien darbuotis. Tada jie reikštų tik savo nuomonę ir bendromis pastangomis ieškotų būdų, kaip tas idėjas įgyvendinti. Tuomet jie visada remtųsi savo sprendimu ir galiausiai daugumos principu, ir tai būtų tik žmogiška nuomonė. Tokia Bažnyčia negali garantuoti man amžinojo gyvenimo ir reikalauti iš manęs man skausmingų ir mano troškimams prieštaraujančių sprendimų.
Ne, Bažnyčia pati savęs nesukūrė, ji sukurta Viešpaties ir visada yra jo ugdoma. Tai reiškiasi sakramentais, pirmiausia Krikšto sakramentu: į Bažnyčią įstoju ne biurokratiniu aktu, bet per sakramentą. Tai reiškia, kad esu priimamas į bendruomenę, kylančią ne iš savęs pačios ir kreipiančią už savęs. Būtent tokiomis pamatinėmis duotybėmis turi remtis pastoracija, norinti ugdyti dvasinę tikinčiųjų patirtį. Ji turi įveikti save pačią kuriančios Bažnyčios įsivaizdavimą ir man parodyti, kad Bažnyčia yra bendruomenė Kristaus kūne. Ji turi vesti į susitikimą su Jėzumi Kristumi ir į jo artumą sakramente.
Būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, komentavote 1999 m. spalio 31 d. bendrą Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės Liuteronų Federacijos deklaraciją apie nuteisinimą. Tada atkreipėte dėmesį į skirtingą Liuterio mąstyseną, dariusią įtaką jo keltam išganymo bei palaimintumo klausimui. Religinę Liuterio patirtį ženklino Dievo pykčio baimė, jausmas, visiškai svetimas šiuolaikiniams žmonėms, kurie veikiau jaučia Dievo nebuvimą (žr. Jūsų straipsnį žurnale Communio, 2000, 430). Šiuolaikiniams žmonėms problema daugiau yra ne tai, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, bet kaip kebliomis mūsų pasaulio sąlygomis laiduoti tam tikrą pilnutinai žmogiško gyvenimo pusiausvyrą. Ar Pauliaus mokymas apie nuteisinimą tikėjimu šiame naujame kontekste gali pasiekti mūsų amžininkų „religinę“ ar bent „elementarią“ patirtį?
Iš pradžių norėčiau dar kartą pabrėžti tai, ką apie nuteisinimo problematiką žurnaleCommunio pasakiau 2000 metais: lyginant su Liuterio laikais ir krikščioniškojo tikėjimo klasikine perspektyva, dalykai nūdienos žmogui tam tikra prasme priešingi: žmogus nebemano, jog jam reikia Dievo nuteisinimo. Jo manymu, dėl visų siaubingų dalykų pasaulyje ir visų žmogiškosios būties vargų turįs pasiteisinti pats Dievas, nes galiausiai visa priklauso nuo jo.
Šiuo atžvilgiu man atrodo reikšminga, jog vienas katalikų teologas tokią pervartą išreiškia ir oficialiai: Kristus kentėjęs ne už žmonių nuodėmes, bet tarsi atmokėjo Dievo kaltę. Net jei tokia drastiška mūsų tikėjimo pervarta didžiumai krikščionių dar tikriausiai svetima, vis dėlto ja reiškiasi pamatinė mūsų amžiaus tendencija.
Kalbėdamas, kad teologija šiandien turi būti „jautri teodicėjai“, Johannas Baptistas Metzas pozityviai užkliudo tą pačią problemą. Negana šio radikalaus suabejojimo bažnytiniu požiūriu į Dievo ir žmogaus elgesį, šiandien žmogus gana visuotinai įsitikinęs, jog daugumai žmonių Dievas neleis pražūti. Šiuo atžvilgiu rūpinimasis išganymu senąja prasme didele dalimi pranykęs. Vis dėlto, mano manymu, žinojimas, kad mums reikia malonės ir atleidimo, kitokiu būdu egzistuoja ir toliau.
„Laiko ženklu“ laikau tai, kad vis labiau įsivyrauja Dievo gailestingumo idėja, pradedant nuo sesers Faustinos, kurios regėjimai kažkaip esmingai atspindi šiandienio žmogaus Dievo paveikslą ir jo troškimą patirti Dievo gerumą. Toks impulsas stipriai ženklino popiežių Joną Paulių II, nors tai ne visada yra akivaizdu. Tačiau, matyt, ne atsitiktinai jo paskutinėje knygoje, pasirodžiusioje prieš pat jo mirtį, kalbama apie Dievo gailestingumą. Remdamasis savo gyvenimo patirtimi, privertusia jau gana anksti susidurti su visu žmonių žiaurumu, jis sako, jog gailestingumas yra vienintelis realus ir galutinis atoveikis blogio galiai. Tik ten, kur gailestingumas, baigiasi blogis, baigiasi prievarta.
Popiežius Pranciškus visiškai tęsia šią liniją. Jo pastoracinė patirtis kaip tik reiškiasi tuo, kad jis mums visada kalba apie Dievo gailestingumą. Būtent gailestingumas traukia mus prie Dievo, o teisingumas verčia jo bijoti.
Tai, mano požiūriu, rodo, kad po šiandienio žmogaus savikliovos ir teisuoliškumo luobu glūdi savojo sužeistumo ir nevertumo Dievo atžvilgiu suvokimas. Jis laukia gailestingumo. Tikrai neatsitiktinai šiandienos žmonėms toks patrauklus yra palyginimas apie gailestingąjį samarietį – ne tik todėl, kad ten smarkiai pabrėžiamas socialinis buvimo krikščionimi aspektas, ir ne tik todėl, kad samarietis, nereligingas žmogus, lyginant su religijos tarnu, pasirodo tikrai pagal Dievo valią besielgiantis žmogus, kai religinis tarnautojas yra tarsi imunizavęs save nuo Dievo.
Šiuolaikiniam žmogui, žinoma, patinka ir viena, ir kita. Tačiau man atrodo, jog ne mažiau svarbu tai, kad žmonės tylomis patys laukia samariečio, kuris pasilenktų prie jų, užpiltų aliejaus ant jų žaizdų, jais pasirūpintų ir nugabentų į užeigą. Jie galiausiai vis dėlto žino, jog jiems reikia Dievo gailestingumo, jo švelnumo. Atšiauriame techniniame pasaulyje, kuriame vis menkiau vertinami jausmai, auga gydančios meilės, dovanojamos veltui, lūkestis. Manau, jog Dievo gailestingumo tema naujaip išreiškiama tai, kas vadinama nuteisinimu per tikėjimą. Remiantis Dievo gailestingumu, kurio visi ieško, ir šiandien galima naujaip suvokti esminį mokymo apie nuteisinimą branduolį ir išryškinti visą jo svarbą.
„Bažnyčios žinios“
